Trumpa istorijos apžvalga

Iš negausių rašytinių istorijos šaltinių nustatyta, kad pirmasis Naujojo Aukštadvario, vėliau šnekamojoje kalboje pervadinto Aukštutiniu Raudondvariu, galop Raudondvariu, dvaro ir pilies savininkas bei  statytojas buvo Kauno pakamaris, tai yra kunigaikščio skiriamas apskrities pareigūnas, Vaitiekus Dzevaltauskas. Jam mirus  (1581 m.), turtą perėmė jo brolis Jonas Dzevaltauskas.. Raudondvario pavadinimą gyvenvietė įgijo dėl  raudonų plytų pilies įvaizdžio.  Pakalnėje, slėnyje prie Nevėžio, nuo seno buvo kaimelis  Perevozniki, vėliau - Slomenka, dar vėliau transformavusis į Solomenka, kas lietuviškai reiškia šiaudinę arba šiaudų stogais dengtą gyvenvietę.

XVII a .viduryje dvarą įsigyja Mstislavlio kaštelionas, tai yra antrasis vaivadijos pareigūnas, Gulbinų seniūnas Jonas Eustachijus Kosakovskis.

1652 m. dvarą iš šios šeimos pirko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didysis etmonas, Vilniaus vaivada Janušas Radvila, o šiam  1655. 12. 31 mirus, paveldėjo jo pusbrolis ir žentas, Prūsijos gubernatorius ir Lietuvos arklininkas Boguslavas Radvila.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės feodalų kare su Rusija (1659 m.), caro kariuomenės Kauno įgulos išpuolio metu pilis išplėšta, o mediniai dvaro pastatai sudeginti, tačiau per vienerius metus atstatyti.

1662 m. dvarą iš Boguslavo Radvilos  už 30.000 florinų nupirko vienas iš kunigaikštystės didikų – Jonas Karolis Vorlovskis. Apie šios šeimos pilies valdymo laikotarpį žinių beveik neliko.

Prieš 1761 m. iš Vorlovskių dvarą pirko paskutinysis Lietuvos Didysis etmonas – vyriausiasis kariuomenės vadas  Juzefas Zabiela.  Per T. Kosciuškos sukilimą  J. Zabiela buvo apkaltintas pasirašęs prorusiškai nusiteikusių bajorų Targovicos  konfederacijos aktą, pasisakantį prieš Seimo ( 1791.05.03) priimtos konstitucijos reformas ir prielaidas valstybingumui stiprinti ir  1794.05.09 Varšuvoje pakartas. Po to dvaras atiteko Juzefo sūnui, Lenkijos dvaro arklininkui Henrikui Kazimierui Zabielai .

1819. 10. 15 iš H. K. Zabielos dvarą pirko grafas, pulkininkas, Napoleono Bonaparto armijos 17 – ojo (lietuviškojo) ulonų pulko vadas, Kauno gubernijos bajorų maršalka Mykolas Tiškevičius. Ši giminė, kurios ištakos Kijevo Rusioje siekia XVI šimtmečio vidurį, plačiai pasklidusi Rusijos imperijos vakaruose ( dabartinės Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos teritorijose),  XVIII amžiuje įgavo didžiulę politinę, o XIX amžiuje – ir ekonominę galią. Mykolas Tiškevičius, turėjęs gausią šeimą (penki sūnūs ir viena dukra), labai rūpinosi turtų gausinimu, pats paveldėjo daug dvarų ir daug jų nupirko. Juos įvairiomis progomis dovanojo vaikams.  Vyriausiajam iš jų – buvusiam Rusijos caro rūmų kamerjunkeriui  Benediktui Emanueliui, vedybų proga,  1825 m. jis padovanojo Raudonvarį. Savo ruožtu, šis sparčiai daugino turtus, pirkdamas vis naujus dvarus, todėl jo nuosavybe tapo Vilkija, Nemėžis, Romainiai. Po brolio Jono mirties paveldėjo Vasaknas, Pieršajus, Žiežmarius, Kaniukus, Pernaravą, Sakūnėlius, Juodžius, Plokščius. Įsigijo du namus Vilniuje, vieną – Paryžiuje, ir Torini pilį Prancūzijos pietuose.

Valdydamas šiuos milžiniškus turtus, Benediktas Emanuelis Raudondvaryje praleisdavo daugiausia laiko. 1831. 05. 12, malšinant anticarinį – vadinamąjį „dalgininkų“ -  sukilimą, Romainiuose dislokuota rusų artilerija apšaudė dvarą. Gaisro metu sudegė  mediniai pastatai, o pilis buvo apgadinta. Grafas statydino naują dvaro ansamblį, jau mūrinį.  1831 – 1840 m. buvo vykdomas pilies rūmų remontas ir rekonstrukcija: pristatytas mezoninas, paaukštintas bokštas, prie pietų fasado pristatytas priestatas su bokšteliais.  Papildomai 1836 – 1861 m. pastatyti: ūkvedžio namelis (1836 m.), oranžerija (1837 – 1839 m.), pietinės oficinos II aukštas (1839 m.), šiaurinė oficina (1840 m.), du svirnai (1846 m.), arklidė – ratinė (1855 -  1861 m.).  Architektai – Jonas Margevičius ( oficinos) ir Jokūbas Voleris. Be to, 1848 – 1860 m. pertvarkytas dvaro parkas, jo projekto autorius nežinomas.  Gali būti,, kad tai Lauras Cezaris Anikini. Šis Napoleono Bonaparto armijos , 1812 m. karą pralaiminčios ir besitraukiančios į Vakarus, karininkas – italas Lietuvoje pateko į rusų nelaisvę ir pasiliko čia gyventi. L. C. Anikini buvo gabus, išsilavinęs statybininkas ir architektas. B. E. Tiškevičius jį pasikvietė į Raudondvarį , kur nuo 1847 m. iki mirties  (1861 m.) vykdė statybų architektūrinę statybinę priežiūrą, kai kuriuos statinius ir pats suprojektavo. Jo vaidmuo tiek dvaro, tiek bažnyčios statybose galėjo būti labai svarbus. Palaidotas senosiose Raudondvario kapinėse.

Raudondvario pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, čia buvo sukauptos didžiulės paveikslų, meno dirbinių, retų knygų kolekcijos. Veikė dvaro orkestras, teatro trupė, šiems vadovavo garsūs tuo metu Europoje menininkai.

Benediktas Emanuelis Tiškevičius su žmona Vanda sulaukė trijų dukrų. Vienintelis sūnus Mykolas, tradiciškai būtinas dvarui paveldėti, mirė tuoj po gimimo. Dar po dešimt metų  mirė žmona, po to viena iš dukrų – Valerija Klemensija Joana, nepalikusi vaikų. Šios vyras, Mykolas Tiškevičius (Kijevo maršalkos sūnus),  po trejų metų susituokė su jauniausia grafo dukra (velionės seserim) – Vanda Sofija Marija. Iš jų santuokos gimė vienintelis anūkas, Raudondvario dvaro paveldėtojas Benediktas Henrikas Tiškevičius.

Skaudžios netektys vertė grafą apmąstyti savo gyvenimą. Galvodamas, kad tai dievo bausmė už nuodėmes, būdamas labai pamaldus ir norėdamas įsirengti giminės mauzoliejų,  Žemaičių vyskupo M. Valančiaus paragintas, pastatydino Raudondvario bažnyčią.

1866 m., prieš mirtį, grafas B. E. Tiškevičius Raudondvarį padovanojo nepilnamečiui anūkui Benediktui Henrikui. Testamentas įsiteisino 1875 m. Šis grafų palikuonis  čia būdavo retai, nes buvo aistringas keliautojas, medžiotojas, fotografas, kultūros mecenatas. Apkeliavo daugelį pasaulio šalių Afrikoje, Azijoje. 1876 m. Prancūzijoje pasistatė didžiulę jachtą pavadintą „Žemajtej“, nusamdė įgulą ir išplaukė į kelionę aplink pasaulį. Iš savo kelionių parveždavo vertingų moksliniu požiūriu daiktų, etnografinio meno kolekcijų, pasaulinių vaizduojamojo meno šedevrų. Daugelis jų atsidurdavo Raudondvaryje. Pilyje buvo įrengti „Persiškasis“ ir „Arabiškasis“ kabinetai. Sparčiai augo retų knygų ir muzikos natų biblioteka. Taigi,  buvo ženkliai pagausinti senelio  turtai. Metų pabaigoje specialiai tam skirtuose ir prižiūrimuose  plotuose  būdavo organizuojamos įspūdingos medžioklės. Jose dalyvaudavo daug svečių iš Rusijos imperijos ir užsienio. Grafas B. H. Tiškevičius buvo  tarptautinėse parodose išgarsėjęs fotografas, vienas pasaulinės meninės fotografijos pradininkų. Jis pastebėjo  Juozo Naujalio (1869. 04. 09 gimusio Raudondvaryje) gabumus  ir  pasiuntė studijuoti į Varšuvos konservatoriją, teikdamas piniginę paramą. Tai atvėrė kelią šiam talentingam raudondvariečiui tapti žymiausiu lietuvių kompozitorium, tautinio atgimimo šaukliu.

Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius susilaukė palikuonių – dviejų sūnų ir dukros. Vyriausiam iš jų - Benediktui Jonui -  vedybų proga 1903 m. padovanojo visus dvarus, tame tarpe ir Raudondvarį.  Šis  nuolat čia negyveno. Žiemos pradžioje ar vėlyvą rudenį išvykdavo į Lenkiją ir Prancūziją, sugrįždavo pavasarį – vasarą. Pažymėtina, kad įsigijo vieną pirmųjų automobilių Europoje ir juo važinėjo.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui,  Raudondvario pilies lobiai buvo sparčiai išvežti  į Lenkiją  ir kitur. Daugumos jų likimas nežinomas. Pilis atsidūrė pafrontės zonoje, o ją nusiaubė okupantai -  kaizerinės Vokietijos kariuomenė .  1915 – 1918 m. pilyje veikė vyriausiosios vokiečių okupacinės valdžios užimtose Rytų fronto teritorijose valdybos „Ober Ost“ būstinė. Jos spaudos skyriuje dirbo vokiečių rašytojas Arnoldas Cveigas, romano „Mindaugas II“ autorius. Romane yra aprašyti ir pilies rūmai bei neįkainojama biblioteka Pirmojo pasaulinio karo metu. Po Raudondvario bažnyčios susprogdinimo, 1915 – 1938 m.,  ratinėje veikė laikini Raudondvario maldos namai.

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą 1918 metais Tiškevičiai sutiko neigiamai. Dėl Vilniaus krašto jie laikėsi prolenkiškos pozicijos. Todėl Žemės reformos išdavoje prie dvaro jiems tebuvo palikta tik 40 ha žemės. Šią žemę ir kumetynus grafai išnuomojo Karoliui Jakimavičiui . Daugiau jie į dvarą jau neatvyko. Vyriausybė dar bandė derėtis su grafu dėl pilies ansamblio pirkimo. Buvo pasiūlymų įrengti pilyje Respublikos prezidento vasaros rezidenciją arba meno galeriją. Deryboms nepavykus, dvaras buvo nacionalizuotas.  Tuo tarpu dalis turtingo knygyno žuvo šeimininkaujant kariuomenei ar buvo išgrobstyta, o kita dalis atsidūrė Kaune, vokiečio R. Fišerio knygyne.  Likučius, beveik 8000 knygų, jo  savininkas 1930 m. padovanojo Vytauto Didžiojo Universitetui. Šią dovaną rektorius  M.Riomeris  pavadino neįvertinamais turtais. Jie nežuvo, šiandien yra Kauno Technologijos universiteto, Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekų fonduose, knygos žymėtos apvaliu antspaudu su Tiškevičių herbu viduryje ir užrašu „BIBLIOTEKA CZERWONODWORSKA“.

1927 – 1943 m. dvarą su 5 ha žemės valdė Lietuvos Moterų globos komitetas, įkūręs pilyje neįgalių vaikų prieglaudą. Artėjant grįžtančiai Raudonajai armijai, 1943 m., dvarą užėmė vokiečių vermachto  ypatingos paskirties komanda – Sonderkomande „Pflau“. Prieglauda buvo likviduota. Galop, traukdamiesi, vokiečiai 1944. 08. 01 susprogdino pilį ir oranžeriją.

Paskutinis Raudondvario savininkas Benediktas Jonas Tiškevičius mirė Paryžiuje 1948.02.18, o jo vienintelis sūnus Benediktas Vladislovas, neturėjęs vaikų,  tragiškai žuvo Varšuvoje 1956. 02.06. Daugiau šios šakos grafų palikuonių, tikėtina,  nėra likę.

1945 – 1957 m. pilies rūmų pietinėje oficinoje ir arklidėje – ratinėje veikė  Mašinų – arklių nuomavimo punktas (MANP), nuo 1950 m.  reorganizuotas į Mašinų – traktorių stotį (MTS). Naujieji, iš „plačiosios tėvynės“ atvykę vadovai  nesirūpino pilimi ir leido savivaliauti griaunant ir išvežant sienų liekanas.

1957.10.05 į likviduojamos MTS patalpas iš Kauno persikėlė 1956. 10.16 įsteigtas Lietuvos Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo institutas (nuo 1992 m. – Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos, o nuo 1996 m. Lietuvos Žemės ūkio inžinerijos institutas).

Instituto įsikūrimas Raudondvaryje, ir, svarbiausia, patriotinė jo vadovybės pažiūra išgelbėjo ateities kartoms dvarą – šį Pakaunės perlą. Instituto vadovai iš karto išnaudojo palankią situaciją, prašydami  tuometinę respublikos vadovybę atstatyti pilį (kaip tuomet buvo deklaruota – pritaikant mokslinio tyrimo ir įdiegimo gamybon reikmėms). Pozityvios respublikos vadovybės pažiūros į šį prašymą ( dėl ko ši sulaukė griežtos Maskvos centrinės valdžios kritikos) dėka, buvo pradėti ir sėkmingai realizuoti pilies atstatymo darbai.  Projekto  autoriai -  architektai – S. Čerškutė ir V. Jurkštas,  pasistengė atkurti pirminį pilies vaizdą (iki 1831 m.), pašalinant trijų rekonstrukcijų liekanas.

1962 – 1967.01.06 restauruota pilis, 1959- 1960.12 –pagal architekto V. Jurkšto projektą atstatyta oranžerija. Po to, 1970 - 1973 m. rekonstruojama ir restauruojama arklidė – ratinė ir trys pagalbiniai dvaro pastatai. 1958.12.18 – 1962.12 buvusio dvaro sodo vietoje, nugriovus kai kuriuos nevertingus statinius, pastatyti nauji Instituto rūmai (laboratorinis korpusas).

1968. 01 – 1991.11 pilies patalpose veikė 1966.05.17 prie instituto įkurta Žemės ūkio kadrų kvalifikacijos mokykla (nuo 1985.07. 22 – Žemės ūkio valdymo mokykla, nuo 1990.11 instituto konsultacinis centras).

1975. 12. 31 pastatyti Ūkiskaitinių eksperimentinių dirbtuvių administraciniai – gamybiniai pastatai. Dirbtuvės buvo įkurtos  1972.04.24, o 1980 m. reorganizuotos į Konstravimo – projektavimo technologinį biurą – KPTB, 1986 m. į Eksperimentinį projektavimo ir konstravimo biurą (EPKB). 1991m. jų bazėje įkurta bendrovė „Mega“ ( „Raudmega“),  2000 m. perduota Valstybės turto fondui . Dabar tai statybos bendrovės „Kaminta“ nuosavybė.

1988.11.13 Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Raudondvario grupės iniciatyva virš pilies pakelta pirmoji Kauno rajone lietuviška tautinė trispalvė. Pilis ir dvaro kiemas tapo daugelio masinių renginių vieta.

Nuo 1993 m. pilis tapo kultūros centru. Čia  1993 – 2003 veikė dailininko Konstantino Žardalevičiaus (Kosto) dailės studija, įkurta kompozitoriaus Juozo Naujalio gyvenimo ir kūrybos (1994.06.04) ir gyvenvietės bei grafų Tiškevičių istorijos ekspozicija (1995.12.20). 1993.02 įvykdyta nevienareikšmiai vertinama dvaro oficinų privatizacija.

2002.03.29 ekspozicijos pagrindu įkurtas lietuvių muzikos patriarcho Juozo Naujalio memorialinis muziejus. 2005.01.27 įkurtas muziejaus filialas J. Ir V. Liekių sodyboje Bernatonyse.

2007.02.22 Lietuvos respublikos Prezidento dekretu patvirtintas Raudondvario herbas, kurio pagrindinis akcentas - pilis

2007.06.03 bažnyčioje ir prie pilies įvyko naujosios Raudondvario vėliavos šventinimo ir pakėlimo ceremonija.

2007.07.05 naujos tradicijos pradžia – pirmoji Kauno rajono mero inauguracija

Ramūnas Blažaitis