Ši vasara  Raudondvario kultūros centro jaunuolių tautinių šokių grupei „Vėjo malūnėlis“ buvo labai įsimintina. Liepos pabaigoje vaikai vyko į patį didžiausią folkloro festivalį „Europiadą“. Šis festivalis šiais metais buvo surengtas Šiaurės Italijos mieste Bolzane. Jame dayvavo virš 5 000 dalyvių iš 30-ies Europos šalių. Lietuvą atstovavo 8 kolektyvai.

Dar rudenį užpildę paraiškos formas, gavome kvietimą dalyvauti. Programą ruošėme kartu su Batniavos kultūros centro vaikų kapela „Karklynėlis“. Reikėjo paruošti pusvalandžio trukmės programą. Vaikai dirbo noriai ir su užsidegimu.

Šiek tiek paatostogavę, liepos vidury vėl susirinkom į bendras repeticijas. Pagaliau liepos 20-osios naktį išvykom į taip lauktą kelionę. Palikome karščiu alsuojančią Lietuvą, pravažiavom, rodos pabaigos neturinčią  Lenkiją ir vakare jau buvome Prahoje. Gaila, kad į ją teko tik žvilgterėti. Greitai prabėgome senamiestį ir išvykome į viešbutį. Kitą dieną važiavome pro tvarka spindinčią Austriją, kuri pasitiko nepaprasto grožio Alpių kalnais. Vakare kirtome Austrijos-Italijos sieną ir neužilgo atsidūrėme Bolzane. Miestas nedidelis. Jame gyvena apie 100 000 gyventojų, įsiterpęs tarp Tirolio Alpių kalnų masyvo. Į kurią pusę bepažvelgtum - aplink kalnai. Miestas labai tvarkingas, paskendęs žalumoje ir žieduose. Labai daug vynuogynų, sodų, parkų.

Mus apgyvendino dar dvidešimto amžiaus pradžioje statytoje mokykloje. Iš išorės-senoviškas pastatas, viduje viskas modernu, nauja. Gavome dvi klases. Vienoje įsikūrė vaikai, kitoje- juos lydėję suaugę. Tiesa, čia nebuvo minkštų lovų. Kiekvienas gavo po čiužinį. Bet mūsų šokėjai pripratę prie tokių sąlygų, nes praeitais metais Vilniuje, Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventėje taip miegodami praleido visą savaitę. Pirmas rytas Bolzane praėjo su nuotykiais. Penketas Batniavos kapelos vaikų užstrigo mokyklos lifte. Jie ten prabuvo gerą pusvalandį, kol atvyko visos miesto gelbėjimo tarnybos: greitoji pagalba, policija, gaisrininkai ir liftų tarnyba. Pasijautėme kaip filme, kuriame vykdoma gelbėjimo operacija. Vaikai iš lifto buvo sėkmingai išlaisvinti, tik patyrė lengvą šoką ir buvo šlaputėliai.  Tą dieną koncertų nebuvo, todėl ją paskyrėme kelionei į Veroną. Verona nuo Bolzano nutolus apie šimtą kilometrų, todėl nuvykome greitai. Miestas sužavėjo senovine architektūra ir jaukumu. Aplankėme nuo Romos imperijos laikų likusį amfiteatrą, didžiausią po Koliziejaus. Pasivaikščiojome siauromis gatvelėmis, užsukome į Romeo ir Džiuljetos kiemelį ir užmetėme akį į balkonėlį iš kurio Džiuljeta klausėsi meilės prisipažinimų. Visos kiemelio sienos buvo aplipdytos meilės rašteliais, kuriuos paliko įsimylėjėliai iš viso pasaulio. Ir mūsų mergaitės parašė ir patikėjo savo paslaptis. Ta diena buvo karščiausia, todėl nusprendėme išsimaudyti didžiausiame Italijoje- Gardos ežere. Nuvykome į kurortinį Sermeonės miestelį, kurio gatvelės driekiasi palei ežerą ir ten atsigaivinome. Pasijutome kaip tikruose pietuose. Visur augo palmės, alyvmedžiai, lauro medžiai ir žydėjo nuostabiausi krūmai. Sužinojome, kad poilsiauti šiame miestelyje mėgsta lietuviai. Jų keletą sutikome.

Kitą dieną laukė koncertas centrinėje miesto aikštėje. Šis renginys buvo skirtas visiems į Europiadą atvykusiems vaikų kolektyvams. Susirinko daug žiūrovų. Oras buvo puikus, vakarykštis karštis buvo kažkur prapuolęs ir su tautiniais rūbais jautėmės labai gerai. Žiūrovai šiltai priėmė lietuvių kolektyvus. Mūsų tautiniai šokiai išsiskyrė sudėtingumu, technika. Tuo tarpu kitų šalių: italų, prancūzų, vokiečių - labiau priminė folkloronius šokelius. Puikiais pasirodymais išsiskyrė slovakai, vengrai, latviai. Ovacijų susilaukė ir mūsų „Karklynėlio“ kapela. Pakoncertavę, turėjome laiko pasivaikščioti po miestą. Po to mus lydėjusi gidė, nuvedė į vakarienės vietą. Didžiuliame parke, kuriame buvo įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo, supynių aikštės, stovėjo didžiulės palapinės, kuriose vakarieniavo visi, penki tūkstančiai dalyvių. Jausmas buvo nenusakomas. Vieni valgė, kiti dainavo ir šoko, treti grojo. Ypač savo linksmumu išsiskyrė ispanai. Visur skambėjo jų gitaros ir dainos. Greitai visi dainavo kartu su jais.

Trečia diena buvo pati įsimintiniausia. Turėjome du gatvės koncertus. Šokom tiesiog miesto aikštėse. Vos pradėdavo groti kapela, susirinkdavo minia žiūrovų. Visi plodavo, šypsodavosi, sukeldavo ovacijas. Po koncerto vyko visų Europiados dalyvių paradas. Tai labai įspūdingas reginys. Paradas tęsėsi apie tris kilometrus. Gatvėse laukė minios žmonių. Šokėjus jie sutikdavo plojimais, šūksniais. Mūsų geltonkasės lietuvaitės ypač buvo mėgiamos fotografų. Su pasididžiavimu vaikinai nešė Lietuvos, Kauno rajono ir Raudondvario vėliavas. Šokėjai ėjo ne paprastu žingsniu, o vis sustodavo pašokti „Suktinį.“

Paskutinę dieną ruošėmės Europiados uždarymo koncertui. Turėjome šiek tiek laisvo laiko, todėl apsilankėme picerijoje. Norėjome paragauti tikrų itališkų picų. Buvo sekmadienis, todėl veikė vienintelė picerija, kurioje šeimininkavo....kiniečiai. Bet nei kiek nenusivylėme, nes galėjome stebėti visą picų gaminimo procesą, kuris vyko žaibišku greičiu. Per 20 minučių visiems buvo patiekta po nuostabią didžiulę picą ir dar dovanų - gaiviųjų gėrimų. Ir visa tai tik už 5 eurus.

Vakare koncertavome didžiuliuose  Palaondos sporto rūmuose. Čia vyko baigiamasis koncertas. Kartu su trimis vaikų kolektyvais iš Lietuvos šokome „Žalnieriuką“. Lietuvių šokis buvo palydėtas ovacijomis. Koncerto pabaigoje Europiados vėliava buvo perduota estams. Kitais metais Europa važiuos į Tartu miestą. Visi uždaryme dalyvavę kolektyvai buvo pakviesti į arenos vidurį. Buvo labai smagu su visais kartu suktis bendrame rate.

Iš Bolzano išvykome anksti ryte. Vaikų akyse spindėjo liūdesys ir ašaros, kad reikia atsisveikinti su tokiu nuostabiu miestu, naujais draugais. Vis dėl to, kai pasiteiravau vaikų, kas paliko didžiausią įspūdį, jie net nedvejodami atsakė, kad čia sutikti žmonės, kurie nuolat šypsojosi, rodė geranoriškumą, dėmesį, klausinėjo apie Lietuvą ir buvo labai draugiški.  Tokia yra Europiados dvasia, gaubianti visus ten esančius. Be galo didelį turtą parsivežė vaikai į Lietuvą- supratimą, kokie svarbūs jie yra, pasididžiavimą savo kraštu , kultūra. Pirmiausia jie turi dėkoti savo tėveliams, kurie finansavo koncertinę išvyką ir supranta, kad jų vaikai gauna neįkainojamą patirtį, dalyvaudami tokiuose festivaliuose.

Atsisveikinę su apsimiegojusiu budinčiuoju, kuris per tas dienas tapo dideliu mūsų vaikų draugu, patraukėme namo. Dar užsukome į Zalcburgą, pasivaikščiojom po garsiuosius Mirabelės sodus, pasižvalgėme po senamiestį ir vakare pasiekėme Čekiją, kur laukė nakvynė.

Namo važiavome  kupini nepakartojamų įspūdžių, bet giliai mintyse jau rezgėsi naujų kelionių planai.

Jolanta Zizienė