Gyvenvietės istorija

Raudondvaris – viena seniausių Kauno rajono gyvenviečių. Ir jo istorija neatsiejama   nuo Raudondvario dvaro istorijos. Architektūros ansamblis, kurį sudarė XVII a. 1-osios pusės renesanso pilies rūmai, šiaurinė ir pietinė oficinos, oranžerija, liokajaus namas, arklidės,   ūkvedžio namelis, šiaurinis ir pietinis svirnai, ledainė ir parkas (užveistas XIX a.). Dvaro mūrų spalva       suteikė pavadinimą ir visai gyvenvietei. Nors rūmai vadinami pilimi ir turi pilies bruožų (bokštas, šaudymo angos), tačiau gynybinės reikšmės neturėjo, sienas būtų nesunkiai įveikusios to meto patrankos. Tai buvo reprezentaciniai rūmai. Iš negausių rašytinių istorijos šaltinių nustatyta, kad pirmasis Raudondvario dvaro savininkas ir statytojas buvo Kauno pakamaris, t. y. kunigaikščio skiriamas apskrities pareigūnas,

 Vaitiekus Dziavaltauskas. Jam mirus, turtą perėmė jo brolis Jonas Dziavaltauskas. 1652 m. dvarą iš šios šeimos pirko LDK didysis etmonas, Vilniaus vaivada Janušas Radvila. Pasakojama, kad pilies pamatus padėti įsakiusi pati Barbora Radvilaitė. J.Radvilai mirus po 3 metų, turtą paveldėjo jo pusbrolis ir žentas, Prūsijos gubernatorius ir Lietuvos arklininkas Boguslavas Radvila.LDK feodalų kare su Rusija (1659 m.), caro kariuomenės Kauno įgulos išpuolio metu, rūmai išplėšti, o mediniai dvaro pastatai sudeginti, tačiau per vienerius metus atstatyti. Nuo 1662 metų dvaras keliavo iš rankų į rankas tarp Radvilų, Vorlovskių ir Zabielų, kol 1819 metais jį įsigijo Tiškevičiai. Tiškevičių valdymo laikotarpiu Raudondvario dvaras garsėjo kaip kultūros, meno centras. Jie restauravo rūmus, pastatė oranžeriją, sutvarkė arklides, įkūrė parką. Veikė dvaro orkestras, kurį laiką ir teatras, sukaupta daugiau kaip 20 tūkst. egzempliorių knygų biblioteka.

1831 m. sukilimo metu rūmai apdegė, todėl vėliau Tiškevičiai juos atstatė ir šiek tiek rekonstravo. 
Po 1855 m. rekonstrukcijos jie tapo dar puošnesni ir įgijo neogotikos bruožų. Darbams vadovavo Laurynas Cezaris Anikinis. 1856 m. jis projektavo ir pastatė Raudondvario bažnyčią. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Raudondvario pilies lobiai buvo sparčiai išvežti į Lenkiją ir kitur. Daugumos jų likimas nežinomas. Karo metais dvaro rūmuose buvo įsikūrusi vokiečių Oberosto valdybos būstinė.Tarpukario metais dvaro rūmai tapo moterų globos komiteto vaikų namais, o antrojo pasaulinio karo metais besitraukdama vokiečių kariuomenė rūmus sunaikino. 

1944 m. Raudondvario rūmų pietinėje oficinoje ir arklidėse įsikūrė mašinų-traktorių stotis (MTS). Naujasis šeimininkas – rusų tautybės direktorius naikino viską, kas dar priminė grafus. Paskutinis Raudondvario savininkas Benediktas Jonas Tiškevičius mirė Paryžiuje 1948 m., o jo vienintelis sūnus Benediktas Vladislovas, neturėjęs vaikų, tragiškai žuvo Varšuvoje 1956 m. Daugiau šios šakos grafų palikuonių, tikėtina, nėra likę.

1958 m. dvare įsikūrė Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institutas. 1959–1973 m. pagal architektų S. Čerškutės ir V. Jurkšto projektą pilies dvaro ansamblis buvo atstatytas, paryškinti renesanso bruožai. Vėliau rūmai priklausė Žemės ūkio institutui (LŽŪU).  

Nuo 1993 m. Raudondvario dvaras tapo kultūros centru, rūmuose įrengta Raudondvario, grafų Tiškevičių istorijos bei kompozitoriaus J. Naujalio ekspozicija, o nuo 2002 m. jo garbei atidarytas memorialinis muziejus.

Tarp 1993 ir 2003 metų čia veikė dailininko Konstantino Žardalevičiaus dailės studija. Atkurta grafų dvaro vėliava. 

Raudondvario dvaras nuo 2008 m. priklauso Kauno rajono savivaldybei, ansambliui suteiktas kultūros paminklo statusas.Visam dvaro statinių kompleksui sutvarkyti iš ES fondų ir savivaldybės biudžeto atseikėta apie 20 mln. Lt. Dvaro parke, Menų inkubatoriuje bei pilyje organizuojamiįvairūs koncertai, konferencijos, festivaliai, parodos ir kiti renginiai.