KADA ĮKURTAS RAUDONDVARIS?

Lietuvos Respublikos Prezidentas 2007 m. vasario 22 d. dekretu Nr. 1K – 893 patvirtino Kauno rajono Raudondvario  herbą,  kurio etaloną sukūrė dailininkas R. Rimkūnas.  Kaip ir reikėjo tikėtis, herbe buvo įprasmintas svarbus mūsų krašto architektūros paminklas – Raudondvario pilis. Buvo laukiama, kad šį dekretą lydinčiame istorikų rašte bus įvardyta ir gyvenvietės  įkūrimo data, susieta su pilies statybos raida, gal ir jos pradžia.  Deja, buvo pakartota tai, kas seniai žinoma: „Iš pradžių ši vietovė vadinta Naujuoju Aukštadvariu, o apie XVII  a. vidurį - jau Aukštuoju Raudondvariu... Netenka abejoti, kad  vardą vietovė gavo XVII a., kai buvo pastatyti raudonų plytų rūmai.“

Remdamiesi kryžiuočių metraštininkų kronikomis, kai kurie istorikai (T.Narbutas, M. Belinskis, J. Bušinskis, J. Kulikauskas), romantinių nuotaikų paveikti, aiškino, kad mūsų vietovė istorijos bėgyje keitė pavadinimą:

1369 m. – Godesverderis (verder – pusiasalis, sala)  - dievo sala,
1398 m. – Gotesverderis – akmeninė pilis,1405 m. – Kionigsburgas – karaliaus pilis,
1652 m. – Vysoko Červony Dvor – Aukštasis Raudondvaris

Tose kronikose minima, kad Gotesverderio pilį kryžiuočiai pastatė vietoje sugriautos pilies, vadintos Naujuoju Kaunu. Ši buvusi Vyrgalės saloje prie pat Nemuno ir Nevėžio santakos. Ji kovų metu ėjusi iš rankų į rankas, kol lietuviai ją 1402 m. galutinai sunaikino.

Iki šiol nenustatyta tiksli Salyno salos vieta Nemune ties Nevėžio žiotimis, kur Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas ir Kryžiuočių ordino Didysis magistras Konradas fon Jungingenas 1398 m. spalio 12 d., sudarė sutartį, kuria ordinui atidavė Žemaitiją iki Nevėžio ir pusę Sūduvos. Šios sutarties dėka Vytautas galėjo netrukdomai veikti Rytuose.

Rajono kraštotyrininkus jau seniai domino, kokią įvardinti gyvenvietės įkūrimo datą. O sąryšyje su herbo kūrimu, ji tapo ypatingai aktuali. Buvo atliktas didelis analitinis darbas – iš naujo nagrinėjami visi istorijos literatūros šaltiniai, galėję padėti rasti pėdsaką ieškant dokumentų (o ne samprotavimų), susietų su šia problema, vykdoma paieška Lietuvos Valstybės istorijos archyve.

Negalima praeiti pro faktą, kad 1549 m. gegužės 1 d. kartu su kitais gretimais dvarais, Vilkijos dvaras, o kartu pagal tuometinį administracinį paskirstymą ir jo žemės plotai iki Nemuno ir Nevėžio, karaliaus Žygimanto Augusto buvo padovanoti Barborai Radvilaitei. Bet jos valdymas tetruko vos du metus, iki mirties 1551 m.  gegužės 8 d.

Raudondvario gyvenvietės pradžią tenka sieti su nuo neatmenamų laikų prie Nevėžio esančia  gyvenviete ir pilimi.

Labai svarbus tyrinėjimas buvo atliktas 1959 m. ruošiant projektą sugriautos pilies atstatymui. Buvo kruopščiai padaryti rūmų apmatavimo brėžiniai, o atlikus kasinėjimus ir zondavimus,  sudaryta rūmų istorinė kartograma. Darbus atliko Mokslinės restauracinės dirbtuvės inžinierė – architektė S. Čerškutė.    Jos nustatytas ūmų statybos laikotarpis  - 1653 - 1664 m.  Ekspertizę atlikę istorikai A. Grinevičiūtė ir St.Pinkus siūlė šį laiką  patikslinti, papildomai tyrinėjant archyvus. Ir jie neklydo. Pilis jau buvo atstatyta, kai St. Pinkus 1970 m. Vilniaus Universiteto bibliotekoje  rado vieną labai svarbų dokumentą - „Inwentarz maiętnosci Wysoko – Czerwonego dvora“ 1652 m. balandžio 24 d. Vilkijos pavieto, Raudondvario ir Panemunės palivarko (dabartinis Zapyškis, tada valdomas Sapiegų), inventorius. Darbas atliktas Jonušui Radvilai perimant dvarą iš Jono Eustachijaus Kosakovskio. Be detalaus dvaro statinių ir įrenginių aprašymo, yra šalia esančio Panemunės palivarko inventorius, o jame išvardyti kaimai: Grawze, Nietany, Roponany, Gyrkszle, Miszkinie, Rowbetany ir miestelis (miasteczko) Slomiane. Dabar kai kurių kaimų pavadinimai jau neišlikę, bet atkreipiame dėmesį į Slomiane – liaudies kalboje vadinta Solomenka (Šiaudinė). Jos inventorius: namų (dymow) 7, sūnų (synow) 11, brolių (braci) 2, wolow (jaučių) 7, arklių (koni) 7. Yra ir svarbiausi miestelio objektai – karčema ir keltas per Nevėžio upę. Už karčemą ir keltą nuomininkas turėjo mokėti dvarui 90 kapų grašių per metus, tuo tarpu Solomenkos miestelio gyventojai už žemę dvarui nieko nemokėjo. Jie kasdien turėdavo duoti po žmogų prie kelto ir parūpinti pastotes. Visas Vilkijos valsčius buvo įpareigotas, esant reikalui,  vežti į Vilnių druską (tai patvirtina prekių judėjimo iš Vakarų į Rytus kryptį). Žvejai privalėjo duoti dvarui pasninko dienomis (jų, pasirodo, buvo net trys – trečiadienis, penktadienis ir šeštadienis) tiek žuvies, kiek reikėjo, o vieną  kartą per metus – 19 didelių lašišų.

Šis inventorius ir šiandien vertas detalaus tyrimo. Tikėtina, kad būtų išryškinti dar neatrasti autentiški dvaro statinių elementai. Inventorizuojant baudžiavinę „darbo jėgą“, yra minimos ir pavardės. Populiarios iki dabar – Čiučiulka, Čialka, Mačiulis ir kiti, galėtų bandyti atkurti savo giminės, kuriai jau keturi šimtai metų, genealoginius medžius. Reikia pasakyti, kad yra ir pilies statytojo Vaitiekaus Dzevaltausko palikuonis – kaunietis Lietuvos Bajorų karališkosios sąjungos narys Juozas Dzevaltauskas.

Istoriko S. Pinkaus ( brošiūros „Raudondvario pilis“ autorius, daugiausia tyrinėjęs mūsų gyvenvietės ir pilies istoriją) atradimai tuo nesibaigė, archyvuose jis  aptiko laišką, kurį antrasis pilies savininkas Jonas Dzevaltauskas parašė LDK didikui Mikalojui Kiškai. Jame   paminėjo pilį. Laiškas žymėtas 1615 metų rugsėjo 2 d.  Dabar iškilo ir klausimas, ar tai galima skaityti pilies ir gyvenvietės ant kalno įkūrimo data. Kas galėtų paneigti, kad ateityje kokiame nors archyve Lenkijoje ar Rusijoje nebus atrasti dokumentai, kur įvardyta pilies statybos ar eksploatacijos pradžios data?

Svarbiausias ir nekvestionuojamas dokumentas yra „Lietuvos Metrika“ knyga Nr. 51, privilegija Nr.226 , kuria 1572 m. balandžio 30 d. Kauno pakamariui ir Panemunės dvarų ir pilių revizoriui Vaitiekui Dzevaltauskui  Lenkijos karalius ir Didysis Lietuvos kunigaikštis  Žygimantas Augustas duoda amžinai valdyti kaimus netoli jo Panemunės ir Panevėžiuko dvarų Vilkijos valsčiuje, viso 30 valakų (apie 640 ha), už jo atiduodamus kaimus Veliuonos valsčiuje (taip pat 30 valakų). Metrikoje aprašomos ir gaunamų kaimų ribos. Štai šie kaimai: Ažiminskoe, Rebždy, Perevozniki, Kugonovo. Tai buvo Valakų reformos metu. Ar ne iš istorijos mokėsi mūsų dabartinės žemės reformos kūrėjai, kai nekilnojamas turtas – žemė – buvo kilnojami iš šalies pakraščių į centrą? Ir pirmiausia įtakingiems žmonėms.

Yra praktika miestų ar kitų objektų įkūrimo datomis laikyti Magdeburgo teisės, pirmo paminėjimo archyviniuose dokumentuose atvejus ar archeologinių tyrinėjimų metu rasto laikotarpio požymius. Mūsų atveju istoriškai viena gyvenvietės dalis, esanti Nemuno ir Nevėžio slėnyje, įsikūrė be galo seniai, ir jos pradžia atsekti neįmanoma, o kita – ant kalno pastatytas dvaras, tapęs gyvenvietės simboliu. Todėl ir siūloma, šį klausimą nagrinėjant,  pasirinkti antrąją.

Artimiausia tiesai Raudondvario įkūrimo data reikėtų laikyti 1572 m. balandžio 30 d.  Ką besakytume, pilies statybos pradžiai Žygimanto Augusto privilegija sudarė visas galimybes. Privilegija ir ateičiai turėjo svarbią teisinę reikšmę. Tiškevičių fonde yra ir Varšuvoje iš originalo po 1819 m. darytas jos vertimas į rusų kalbą su notarų patvirtinimu (žyminiu 1 rublio ženklu).

Atkreipiame dėmesį į kaimo Perevozniki pavadinimą. Lietuviškai tai „Keltininkai“ Privilegijoje randame ir duotų kaimų ribų aprašymą: “ Kaimas Perevozniki, šeši valakai, to kaimo valakų ribos pusiaudieniui – galu į Nevėžio upę, saulėlydžiui – šonu į kaimo Ažminskoe valakus ir t.t. O prie to kaimo – keltas per Nevėžio upę. Tada taip buvo apibūdinamos ribos. Tik viename sandorių, 1752 m. rugsėjo 20 d. įsigyjant žemės sklypą prie Nevėžio naujam (jau Raudondvariu vadinamo) dvaro savininkui, Kauno bajorų  maršalkai Antanui Zabielai, jau yra pridedamas ribų planas su kampų koordinatėmis. Čia matome, kad Raudondvario istorijos tyrinėjimuose dar daug nepadarytų darbų, nes iki šiol visuose šaltiniuose buvo tvirtinama, kad iš Vorlovskių  (prieš 1761 metus) dvarą pirko Lietuvos Didysis etmonas Juzefas Zabiela.

Senovėje Nemunas visada buvo svarbi transporto arterija. Tai buvo prekių judėjimo į Vakarus vandens, o jo pakrante – sausumos kelias, nuo XV a. tapęs prekybinės sąjungos Hanza vienu svarbiausių kelių. Visą navigacijos laikotarpį buvo plukdomas neapdorotas, o  vėliau apdorotas miškas. Nevėžio delta dėl upės mažo sraunumo labai tiko sielių gamybai, dėl to artimiausi miškai buvo kertami pirmiausia. Anksčiau minėtoje privilegijoje, kaimų ribų aprašyme minimos proskynos (obrub) reikštų, kad vietovė buvo labai miškinga. Tai patvirtina ir Grigalius Valavičius, karaliaus Žygimanto Augusto pavedimu 1559 m. atlikęs Lietuvos miškų reviziją.  Reikėtų nepamiršti fakto, kad istorijos šaltiniai mini Joną Dzevaltauską kaip Raudonės savininko Krišpino Kiršenšteino bendrininką gaminant ir eksportuojant į Prūsiją medieną. Ir ne tik bendrininką, bet ir žentą. Tai rodo, kiek šis verslas buvo svarbus bajorijai. Sausumos keliu į vakarus ėjo grūdai, derva, kanapių pluoštas,  kailiai, medus,  o priešinga kryptimi – druska, audiniai, metalo gaminiai,  parfumerija... Srautus kontroliavo Jurbarko muitinė.

Keltas turėjo didelę ekonominę reikšmę, labai reikšmingas visam transporto traktui. Ir Perevoznikų kaimui taip pat.  Laikotarpyje tarp 1572 ir 1652 m.  kaimo pavadinimas transformuojasi, atsiranda „miasteczko Slomiane“.

Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojas, Lietuvos miestelių istorijos tyrinėtojas dr. A. Baliulis savo išaiškinime, 2007. 12. 04 rašytame rajono kraštotyrininkams, pažymi: „Manau, kad galima neabejoti, jog Lietuvos Metrikos 51 knygoje, dokumente Nr. 227, 1572 inventoriuje minimas Perevoznikų kaimas yra tas pats, kaip 1652 m. inventoriuje (Lietuvos inventoriai XVII a., p. 176) minimas Slomiankos (arba lietuviškai Šiaudinės) arba Zagrodnicų miestelis(7 dūmai). Sprendžiu iš to, kad tiek vienais, tiek kitais metais keltu buvo kilnojama per Nevėžį, o vietovės vardas nebuvo nusistovėjęs. 1572 m. inventoriuje nusakant kaimelio valdų ribas aiškiai pasakyta, kad pietuose ribojasi su Nevėžio upe, taigi ta upės dalimi, kuri buvo lygiagreti su Nemunu“. Taigi, atsirado kompaktiška gyvenvietė, tiesa, pradžioje tik 7 sodybos.  Joje svarbus Hanzos keliui objektas – keltas (perevoz). Didėjant javų pasėlių plotams, ekonomiškiausia stogus (kartais ir pilių) dengti šiaudais. Ir kontrastas – viršuje, ant kalno, raudonų plytų pilis, žemai – šiaudiniais stogais miestelis. Viršuje – tik pilies ansamblio statiniai. Tokia situacija truko ilgai, nes Pirmojo pasaulinio karo laikų   Vokietijos generalinio štabo žemėlapyje matome tik dvaro ansamblį, ir apačioje – „Solomjanka“ su keltu per Nevėžį.

Keltas (o po jo V.Stašelio tiltas)  raudondvariečiams yra svarbus simbolis. Jis ne tik tiltas iš Žemaitijos į rytinę krašto dalį, bet ir mūsų vietovės istorijos paminklas, navigacijos Nevėžio upe liudininkas. Buvo ir liūdnų, net nelaimingų atsitikimų, susietų su kaimyne – karčema. Šviesios atminties kunigas ir istorikas P. Tuminas savo „Raudondvario bažnyčios istorijoje“ rašo apie atsitikimą, kai įtakinga ponia su savo guvernante dėl girto vežiko kaltės kartu su karieta nugarmėjo nuo kelto į upę. Vežikas, kaip dažniausiai būna, ir arkliai liko gyvi, o moterys prigėrė.  1751 metais   peštynių metu buvo sužalotas karčemos nuomininkas, todėl archyve yra gausi teismo medžiaga.

Legendinis keltas nustojo funkcionuoti 1931 metais, pastačius tiltą šalia kelto. Jam V. Stašelio, karo mokyklos kursanto, buv. Netonių pradžios mokyklos mokytojo, 1923 m. sausio Klaipėdos sukilimo metu žuvusio savanorio, vardą suteikti pristatė Solomenkoje buvusi Raudondvario valsčiaus savivaldybė. Tiltas buvo unikalus mūsų krašte statinys, vienos arkos, 106 m. ilgio. 1941 m. birželyje, traukdamasi, Raudonoji armija šį tiltą susprogdino, o po Antrojo pasaulinio karo visai kitoje vietoje, pastatytas dabartinis  (jau seniai avarinis) . Stašelio tilto prieigose 1944 m. gruodžio 28 d. žuvo  Lietuvos Laisvės armijos  vadas K. Veverskis, ką liudija koplytstulpis kitoje upės pusėje.

Tarpukario Lietuvoje įkūrus Raudondvario valsčių (1919 m.), jo būstinės vieta tapo Solomenka, jau vadinama kaimu. Valsčiuje 1932 m. gyveno 6800 asmenų, o bendras žemės plotas 8400 ha. Solomenka  turėjo ir pagrindines būtinas įstaigas – savivaldybę, mokyklą, paštą, girininkiją. Po Antrojo pasaulinio karo valsčius reformuojamas į apylinkę, 1950 m. Lietuvos TSR įkūrus sritis, Raudondvario apylinkė priskiriama Kauno srities Vilijampolės rajonui su centru Kaune. 1955 m., sritis panaikinus, šis rajonas prijungtas prie Kauno rajono. 1961 m. administracine reforma Raudondvariu pavadinama visa teritorija, tiek ant kalno, tiek žemutinėje dalyje, ir Solomenka tampa Raudondvario kaimu.  1957 m. Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos mokslinio tyrimo institutui persikėlus iš Kauno į buvusį pilies ansamblį,  palaipsniui (pirmiausia institutas ir mokykla), buvo perkeliami į esamus ir naujus statinius ant kalno. Instituto vadovybė jau nuo pirmųjų savo veiklos Raudondvaryje dienų ėmėsi drąsios patriotinės iniciatyvos – pilies atstatymo. Tai davė puikius vaisius.  Instituto plėtimasis davė impulsą didelio mąsto statyboms šalia dvaro ansamblio, ant kalno. Iš karto instituto vadovybė labai stengėsi išlaikyti raudonų plytų akcentą statiniuose. Tai ne visada pavykdavo, nes statybų rangovai buvo linkę viską vesti surenkamojo gelžbetonio elementų masinio taikymo kryptimi. Kaip sakė šviesios atminties rašytojas Rimantas Budrys, kilo „silikatinis Raudondvaris“.

Gyvenimas buvusioje Solomenkoje neapmirė. Čia pastatyta daug individualių namų. Keitėsi daug kas. Taip pat buitis, o senoji pasiliko įamžinta nemariose rašytojo Vlado Dautarto novelėse.

Vietoje, kur buvo kankinami rezistentai, 1989 m. perlaidoti vietoje rasti ir čia iš apylinkių perkelti jų palaikai. Šios amžino poilsio vietos įrengimas Nepriklausomybės priešaušryje prilygintinas žygdarbiui.

Laiko iššūkiu tapo Kauno miesto veržimasis per Nevėžį. Ilgai apylinkės (seniūnijos)  vadovybė ir institutas sugebėjo atlaikyti jo antpuolius. Ir administracinė riba liko nubrėžta ties Nevėžiu. Bet miestas ryžtingu šuoliu peršoko šią ribą, jau pasiruošė placdarmą ir pradėjo daugiabučių statybą. Matyt, šaunieji Raudondvario gimnazijos biologijos mėgėjai laiku aprašė retą mūsų kampelio augmeniją. Įdomu, ar jau dabar ten kas iš jų rastų, pavyzdžiui, meškinį česnaką ar liepinį vėlyvį...

Už nuoširdžią pagalbą siekiant nustatyti Raudondvario įkūrimo datą, bendruomenės vardu dėkoju Kauno rajono asociacijos „Lietuvos kraštotyros draugija“ pirmininkui Antanui Vaičiui.  Jis daug laiko paaukojo, tyrinėdamas visų laikų periodiką, retus spaudinius, literatūros šaltinius. Priminsime, kad jis yra daug padėjęs ir  įkuriant ekspoziciją J. Naujaliui. Taip pat dėkingi istorikams – prof. dr. Z. Kniaupai, dr. A. Baliuliui, dr. E. Rimšai už dalykinę ir metodinę pagalbą. Tyrimo medžiaga yra saugojama J. Naujalio muziejuje.

Ramūnas Blažaitis