Trumpa istorijos apžvalga

XVII – XVIII a. Raudondvaryje, dabartinių senųjų kapų teritorijoje, veikė medinė koplyčia, o gyvenvietė priklausė Zapyškio parapijai. 1795 m., prijungus prie Vilkijos parapijos, ši koplyčia pertvarkyta į filiją (pagalbinę bažnyčią).

Mirus ką tik gimusiam sūnui Mykolui , o po dešimtmečio (1842) ir pačiai grafienei Vandai, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius tai laikė Dievo bausme už jo padarytas nuodėmes. Todėl jis nusprendė pastatydinti bažnyčią, kartu po ja įrengiant ir savo bei artimųjų amžinojo poilsio vietą – mauzoliejų. 1847 m. užsakomas bažnyčios (kartu su koplyčia – mauzoliejum) projektas.  Vieną jų padarė architektas J. Voleris, antrąjį – garsus Vilniaus architektas T. Tišeckis.  Pasirinktas antrasis. Jo suprojektuota bažnyčia buvo neobaroko stiliaus, stačiakampio plano, trijų navų, dvibokštė. Turėdamas projektą, grafas prašė vyskupo M. Valančiaus įsteigti Raudondvario parapiją. Gavęs šio pritarimą,  1852 m. nupirko 33 dešimtines žemės ir įsipareigojo pastatyti bažnyčią (kartu ir kitus bažnyčiai reikalingus pastatus) ir jai kasmet dovanoti po 600 rub. Vyskupija tuo metu įkūrė Raudondvario parapiją. 1853 – 1857 m. vyko bažnyčios statyba. Jos puošybai negailėta lėšų, pakviesti  garsūs to laiko meistrai - italai F. Andrioli, F. G. Berti, vilnietis tapytojas A. Sledzinskis ir kt. Prancūzijoje nupirkti liturginiai reikmenys, išlikę iki mūsų dienų. Prie bažnyčios rytinės sienos pastatyta ir stačiakampio plano koplyčia – mauzoliejus, kurio vidaus apdailą  ir brangaus marmuro  antkapinius paminklus gamino garsūs italų meistrai l. Pampalioni, H. M. A. Šapiu ir kiti,  įrengti vargonėliai, pasirūpinta amžinosios ugnies palaikymu.  Bažnyčia kainavo 45000 rub., dar daugiau – paminklai ir apdaila.

1857.06.02 vyskupas M. Valančius konsekravo naująją bažnyčią, o 1857. 08. 04 pašventino keturis bendro 335 pūdų svorio varpus. Į mauzoliejų perkelti grafienės Vandos ir sūnaus Mykolo palaikai. Senoji koplyčia nugriauta. Pirmasis klebonas – P. Stanskis.

Pažadėtieji statybos darbai vyko ir toliau. Ryškų pėdsaką paliko italas L. C. Anikini, vykdęs statybos projektavimo ir techninės priežiūros darbus.  Statant  jo suprojektuotą kleboniją italas 1861.01.31 žuvo, nukritęs nuo pastolių. Spėjama, kad dėl šio tragiško įvykio klebonija palikta vienaaukštė.

Grafas Benediktas Emanuelis, o po jo mirties -  paveldėtojai  Benediktas Henrikas ir Benediktas Jonas labai rūpinosi bažnyčia. Mauzoliejuje buvo palaidotas pats fundatorius, jo žmona Vanda bei sūnus Mykolas, taip pat ir dvaro paveldėtojo Benedikto Henriko žmona Elžbieta. Čia buvo reguliariai laikomos mišios, degė amžinoji ugnis.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Raudondvaris tapo pafrontės zona. Kauno tvirtovės komendanto įsakymu 1914 m.. taktiniais sumetimais rusų kareiviai susprogdino bažnyčios bokštus, o po metų – 1915 m.rugsėjo mėnesį (grafui nesant dvare) - ir visą bažnyčią. Parapijiečiai suspėjo išgelbėti daug vertybių, o bažnyčia tapo griuvėsių krūva.  Grafas, labai pergyvendamas dėl bažnyčios ir amžinojo poilsio vietos, leido dvaro ratinėje įrengti laikinus maldos namus.

Parapijos tikintieji negalėjo taikstytis su susidariusia padėtim. Tuometinio klebono S. Irtmano iniciatyva, parapijiečiams aktyviai aukojant, o ir patiems intensyviai talkininkaujant, pagal architekto V. Michnevičiaus projektą ant senųjų pamatų (panaikinus mauzoliejų ir po juo užkasus grafų palaikus) 1925 – 1938 m. buvo statoma nauja bažnyčia. Bažnyčios statybos kaina 390000 litų (100000 litų paramą suteikė valstybė).  1938. 10. 03 arkivyskupas J. Skvireckas konsekravo naująją bažnyčią, suteikiant šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vardą.

Valant griuvėsius, buvo rasti mauzoliejaus fragmentai: Vandos Tiškevičienės antkapinis paminklas, grafaičio Mykolo antkapinis paminklas (patalpinti po dešiniojo altoriaus mensa), dalis grafaičio antkapio postamento įmontuota į dešinio altoriaus mensos kairiąją koloną. Grafienės Elžbietos antkapinis paminklas – H. M. A. Šapiu horeljefas „Viltis“ – šiuo metu yra prie pagrindinio įėjimo, kiti smulkūs radiniai – bažnyčioje įvairiose vietose.

Dėl strateginės padėties bažnyčia kentėjo ir Antrojo pasauliniu karo metu: Raudonajai armijai puolant vakarų kryptimi, artilerijos ugnimi buvo beveik visiškai sugadintas bažnyčios stogas. Vidus nukentėjo mažiau, nes ne visi ten patekę sviediniai sprogo. Numušti ir bokštai. Sudegė visi klebonijos mediniai pastatai, išskyrus senąją špitolę – kompozitoriaus J. Naujalio gimtinę; ši tuometinės valdžios iniciatyva buvo nugriauta  1956 metais. Sunkiu pokario laiku, negatyvios  valstybinių institucijų pažiūros į bažnyčios atstatymą ir statybinių medžiagų stygiaus sąlygomis, klebonų A. Slavinsko, A. Rinkevičiaus, K.Lileikos, K. Ščepavičiaus pastangomis, parapijiečiams aktyviai padedant, 1957 m. remontas buvo baigtas. Deja, bokštai atstatyti be viršūnių, bažnyčia liko žemesnė. Bažnyčios  architektūrinis vaizdas ir dominavimas nukentėjo. Dėl lėšų stygiaus šį trūkumą nepavyko pašalinti ir Nepriklausomybę atgavus..

Svarbiausią vaidmenį , atkuriant bažnyčios istoriją, suvaidino šviesios atminties kunigas, istorikas P. Tuminas, tarnavęs sovietmečio pabaigoje. Po Nepriklausomybės atkūrimo bažnyčios remontu nuoširdžiai rūpinosi  klebonas V. Vaškelis ir dabartinis klebonas, Kauno II dekanato dekanas A. Paulauskas.

Šalia bažnyčios 1994 m. birželio 4 d. buvo atidengtas ir pašventintas paminklas lietuvių muzikos patriarchui kompozitoriui Juozui Naujaliui (autoriai – L. Žuklys ir G. Baravykas, statybos komiteto pirmininkas A. Prapuolenis).

Ramūnas Blažaitis